bendravimas

bendravimas statusas T sritis švietimas apibrėžtis 1) žmonių socialinės būties forma, pasireiškianti žmonių santykių užmezgimu ir palaikymu, draugyste, partneryste; 2) keitimasis informacija, patirtimi, jos turtinimas žodiniais ir nežodiniais ženklais (signalais). Bendravimu pradedamas ir baigiamas pedagoginis aktas per pamoką, kitus pedagoginius susitikimus. Bendraujant organizuojama, atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ar auklėjimo uždaviniais. Bendravimas – savitas žmogaus poreikis. Kai šis poreikis nepatenkinamas, labai išgyvenama. Trūkstant bendravimo, susvetimėja mokiniai ir mokytojai, mažėja domėjimasis mokykla, silpnėja mokymosi motyvacija. Tik realizavus bendravimo funkcijas (pažintines, emocines, reguliacines), galima įveikti šiuos trūkumus. Bendravimas kinta laipsniškai: jis prasideda kūdikio šypsniu 4-ą gimimo savaitę, suintensyvėja paauglystėje, tęsiamas atsakingu intymaus ir visuomeninio gyvenimo bendravimu jaunystėje, brandos metais. Mokykloje tinkamą bendravimą lemia teigiami tarpasmeniniai ir bendruomeniniai santykiai, o tinkamas bendravimas – gražių santykių pamatas. Juos reguliuoja pedagoginė etika, taktas, taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas ir nesąmoningas požiūris į kitus, prieštaravimų sprendimas. Bendravimas – ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio proceso pamatas. atitikmenys: angl. communication vok. Kommunikation rus. общение